BLOGas.lt
Sukurk savo BLOGą Kitas atsitiktinis BLOGas

Koka, Čečėnijos našlė


Vakar žiūrėjau dokumentinį filmą „Koka, Čečėnijos našlė“ (Coca, the dove from Chechnya, Rež. Eric Bergkraut, Šveicarija, 2005). Man įstrigo vienas sakinys, kuris buvo užduotas vienam Rusijos politikui:  „kaip mažam vaikui galėtumėte paaiškinti Čečėnijos konflikto priežastis 3 sakiniais?”. Atsakymas „Čečėnija – tarptautinis terorizmas“. Taip…



Karas nėra pateisinamas, nors pamenu, kaip Albert Camus savo autobiografijoje rašė: „Karas vyko visuomet… tik žmonės greitai pripranta prie taikos. Tad ir mano, kad tai normalu. Anaiptol, normalus yra karas“.



Aš nežinau, kas tai yra karas. Aš gyvenu taikoje. Aš gyvenu šiuo atžvilgiu rojuje – šiam istoriniam laikotarpy ir šioje šalyje. Ne specialistė. Tik kartais susimąstau, ką man reiškia karas, kurio nepatyriau ir kiek man rūpi ar mane jaudina, arba kodėl manęs nejaudina, kad dabar vyksta karas? Ar aš ką nors darau dėl to? Ar man reikia ką nors daryti? Ar aš galiu ką nors padaryti? O gal tai ne mano reikalas?



Man nereikia žinoti visos istorijos ar išklausyti, kad karas yra todėl, kad viena ar kita tauta yra bloga. Karas nėra pateisinamas.



Kiek yra verta žmogaus gyvybė? Kartais man graudžiai juokinga būna: mes iki šiol minime mūsų Sausio 13-ąją, minime keliolika žuvusiųjų. Medžius sodinam. O štai Čečėnijoj per pastaruosius keliolika metų buvo nužudyta šimtai tūkstančių žmonių, bet čia pradeda galioti toks dėsnis: jeigu vagi, reikia vogti milijonais, jeigu žudai, reikia žudyti tūkstančiais. Geriausia, kai žinome žudikus.



Taigi kiek verta žmogaus gyvybė? 


Cha, priklausomai kokio ir iš kokios šalies?  


Kaip E.M.Remarko kūryboje buvo dėl karo kaltinamos ne idealogijos, partijos ar klasės, o žmogus: „nėra jokio pateisinimo karui, nes jis sunaikina, dažnai atsitiktinai ir be lemtingo patetiškumo, pati brangiausią – gyvybę“.


Beje, šiam filme dar yra gyva Ana Politkovskaja. Paklausta, ar jai nekeista, kad ji vis dar yra gyva, ji atsakė: ,,manau, tai yra stebuklas, tik stebuklas”.



Patetiška? 


p.s Šis filmas buvo rodomas AD HOC kino festivalio metu. Daugiau apie jį skaitykite: www.manoteises.lt




 


CAMUS, Albert (1996). Pirmasis žmogus. Baltos lankos. 


STERNBURG, Wilhelm (2003). Lyg viskas būtų paskutinįkart. E.M.Remarque'o biografija. Alma littera.

Rodyk draugams

Mid-term evaluation: A.Tereškinas “Esė apie skirtingus kūnus”

 

Kartais norisi kažko sūraus, kartais svajoju apie kavos puodelį ir juodą šokoladą su lazdyno riešutais. “Esė apie skirtingus kūnus” – ne užkandis, o pagrindinis patiekalas. Pagrindinis patiekalas, kurio verta laukti. Tarytum sudėlioja taškus ant “i” ir atsako į mano klausimus ir dar daugiau jų užduoda. Prisimenu, važiuoju troleibusu, skaitau, pakeliu akis, nusistebiu, pasižiūriu į žmones, dar paskaitau ir nebegaliu išsedėti, nes taip nerealu ir taip įdomu, ir taip gerai pasakyta! Šypsausi ir džiaugiuosi naujai atrastu „pjūviu“. Perskaičiau jau daugiau nei pusę. Bet po truputį, pasimėgaudama, pamąstydama ir panešiodama tas mintis su savimi.  

Taigi.  

„Kodėl šitaip naudojamasi gėda? Kas ja naudojasi? Ir kam ji naudinga? Nepatikėsite, bet gėdos politika labiausiai naudinga galingiems, tiems, kurių rankose galia ir valdžia. Jiems atrodo, kad per gėdą mus lengviausia valdyti. Gėdinimas mus nugali. Nes kai kalbame apie gėdą, kalbame ir apie nelygybę (juk gėda būti neturtingam, valkatai, benamiui), kalbame ir apie socialinę bei kultūrinę izoliaciją (kitiems gėda su tavim bendrauti). Kalbame ir apie viešumo trūkumą. Tie, kurie yra nuolat gėdinami, yra išstumiami iš viešosios erdvės. Ir tokių mūsų visuomenėje daug. Vadinasi, gėdos politika nėra tik atviras ir apgalvotas mūsų gėdinimas viešumoje, kuriuo užsiima mūsų moralistai“. 

Knygoje yra kalbama apie Lietuvoje vykstančius socialinius procesus, apie kuriuos kartais vengiama šnekėti, bandoma tai išstumti iš padorių piliečių sąmonės arba tik rėkaujama, laikantis pagrindinio socialinio konstravimo* principo, „ką visi žino apie…“ (Ruškus, 2001). Tikrai, yra dalykų, kurių nesinori matyti, tai nemalonu, ir iš tiesų nematyti galima išmokti labai lengvai. A.Tereškinas savo išskirtiniu rašymo stilium – neformalios kalbos ir gausybės tarptautinių žodžių derinimu, reflektuoja apie gėdos kultūrą, marginalumo apraiškas, maskulinizmo studijas, seksualinių mažumų patyrimus. Lietuvos socialinė erdvė yra analizuojama iš skirtingų perspektyvų, tuo pačiu metu lyginant ir sugretinant tai su užsienio šalių istorijomis bei patirtimis.  

Prieš tai buvusioji citata apie gėdinimo kultūrą, ir tokia mintis, jog „tiesos ir netiesos, teisybės ir melo kriterijus nustato visuomeninės, politinės institucijos, įtakingi asmenys, turintys galimybę kalbėti, būti klausomi ir išgirsti“ man primena D.Orvelo „1984-ieji”, J.Ivanauskaitės „Placebą“. Tas jausmas, jog laisvė yra tik iliuzija, jog nėra anonimiškumo ar savaime vykstančių dalykų, o esi tik marionetė, lėlė  kažkieno rankose. Pažvelkime iš kitos pusės, jei jau esame stebimi, valdomi, ir turbūt kitaip jau negalėtų egzistuoti civilizuoti kraštai, tai kiek daug priklauso nuo to, kas yra valdžioje ir turi galią: tų žmonių vertybės, išsilavinimas, platus požiūris ir atvirumas tobulėjimui. Taigi, galima sakyti, jog nuo to, kas yra valdžioje, priklauso didele dalimi ir tai, kas bus visuomenės paraštėse. Tai yra natūralus procesas ir, anot Ruškaus, kiekviena epocha ir kiekviena kultūra konstruoja „kitokio“, „svetimo“ žmogaus ar grupės vaizdinį, savaip pavadina nukrypimą nuo socialinės normos, o jokia visuomenė neegzistuoja be „atpirkimo ožio“. 

Iš tiesų linksmas momentas knygoje, kai net šypsenėlę prie paragrafo parašiau, buvo autoriaus pasakojimas apie tai, kodėl studentai pasirenka išklausyti jo dėstomą kursą apie maskulinizmo kursą. Štai tokie linksmi atsakymai: „vyrai yra vaikščiojančios problemos, todėl juos reikia studijuoti“, „vyrai yra įdomios būtybės“, „mes privalome studijuoti vyrus, siekdami išspręsti jų problemas“. Besikeičiantys lyčių vaidmenys yra labai natūralus procesas socialiniame kontekste. Važiuodama namo, kaip tik skaičiau straipsnį „Vyro kūno kultas“ žurnale “Veidas” apie besikeičiantį Lietuvos vyrų požiūrį į save ir savo kūną, stilių. Iš tiesų įdomus buvo pastebėjimas, I.Gelminauskienės („BCH Retail“ gen.direktorės), jog yra prognozuojama, kad per ateinančius dvejus metus vyrų kosmetikos rinka didės mažiausiai dvigubai, o per pastaruosius dvejus jau padidėjo tiek pat.  

Taigi. Čia buvo keletas stabtelėjimų ir pamąstymų. Apie šią knygą, galite rasti daugiau informacijos http://www.tereskinas.com/. Taip pat įspūdžių apie šią knygą, rasite www.blogas.lt/feminizmas  

Ačiū Artūrui TereškinuiJ 

 

AUGUSTINAITYTĖ, Milda, PUTELYTĖ, Giedrė (2007). Vyrų kūno kultas. Veidas (29), 42-45. 

RUŠKUS, Jonas (2001). Negalės psichosociologija. Šiaulių universiteto leidykla.

TEREŠKINAS, Artūras (2007). Esė apie skirtingus kūnus. Apostrofa, Vilnius.

*Socialinis konstravimas – procesas, kai, remiantis pavieniais realybės faktais, moksliniais apibrėžimais, nuomonėmis ir archetipų apraiškomis, socialiniams faktams, reiškiniams ir problemoms suteikiama tam tikra prasmė. (Ruškus, 2001)

Rodyk draugams

Heineken Opener ir Minios galia

Birželio 29 – Liepos 1d. buvau muzikos festivalyje Heineken Opener, kuris vyko Gdynioje, Lenkijoje (http://www.opener.pl/index2.html ). Į šį festivalį važiuoju jau antrus metus. Kaip sakant, branginame tai, ką sunkiai pasiekiame, tai kelione Lenkijos keliais iki Gdynios 11 val. malonus pasitenkinimas. 


Šiais metais koncertavo Bjork, Beastie Boys, Groove Armada, The Roots, kurie man paliko įspūdį. Kitomis grupėmis, tiesą sakant, nebuvau labai ir susidomėjusi, nors parengiamas geras šou gali visiškai priversti pakeisti nuomonę, pavyzdžiui, praeitų metų Basement Jaxx, kurių koncerto metu vyko visiška išsilaisvinimo euforija, o braškė ant grietinėlės buvo - Gorila.  


Tam tikro skonio suteikė gyvenimas kempinguose, o ypač lietus, kuris koregavo ne tik tai, kas po kojomis koncerto metu arba kelyje į jį, bet ir tai, kokioje vietoje buvo pasistatyta palapinė, arba kokios kojų apavo mados bus kitą dieną.


Šis koncertas mane labai teigiamai paveikė. Kuria prasme? Pasirodymų metu, atsiduodant procesui ir natūraliai paklūstant „nurodymams“ – „Fresh“ ir kitiems Martino Buberio „Aš ir Tu“ kontaktui užmegzti dainininkų naudojamiems triukams - ir jaučiant minios galią ir stiprybę, aplankė toks jausmų santykis: užplūstančios jėgos jausmas ir tuo pačiu metu palengvėjimas. Padėjau mąstyti apie minios galią, apie apsivalymą, ir egzorcizmą. Grįžusi šiek tiek papildomai pasidomėjau šia tema, ir, turiu pasakyti, mane užkabino. Bandau suprasti racionaliai mąstančių žmonių paklusimą jais manipuliuojančiam lyderiui. Na, čia bus pamąstymai ateičiai.


Taigi, o dabar.


Gustave le Bon ir Gabriel Tarde yra Minios psichologijos atstovai. 20a. pradžioje aktyviai dirbo ties politinių rinkimų, media konsultavimo bei grupės psichologijos ezoterinių studijų.


Jiems kolektyvinė patirtis neturėjo jokio atperkamojo patyrimo, o veikiau tai buvo mišinys baiminančio chaoso, lengvatikybės ir aistros, kai žmonės automatiškai minioje pradeda regresuoti į primityvesnes vaikystės būsenas, kai jie patenka į iracionalaus, emociškai patraukiančio lyderio rankas. Jie tikėjo, kad nors žmonės ir laiko save laisvais veikėjais, kurie seka savo tikslais, iš tikrųjų yra nesąmoningos lėlytės, kurių virvelės yra tampomos politinių lyderių arba pranašų. Taigi pagal šitą perspektyvą, vyrai ir moterys, esantys kokios nors grupės nariai, yra specialioje būsenoje, kuri prilygsta susižavėjimui, kai užhipnotizuotas individas atranda save hipnotizuotojo rankose (Le Bon).




LINDHOM, Charles. Charisma, Crowd Psychology and Altered States of Consciousness[online]. Last accessed  2 July 2007 at: http://www.bu.edu/anthrop/faculty/lindholm/ASCCharisma.html

Rodyk draugams

Pareflektuokim?

Matyt per dažnai šitą terminą naudodavau? Dabar mano draugai išskirtiniu tonu mėgsta pabrėžti, jog eina „pareflektuoti“, „parefleksuoti“ arba kviečia mane susitikimui, kuriame bus, akivaizdžiai, „reflektuojama“ apie einamuosius įvykius. Be jokios abejonės, aš taip pat susitinku su draugais „pareflektuoti“ J Asmeniškai man refleksija – tai kelias į sąmoningą gyvenimą. Tai yra patyriminis mokymasis, kurį įtakoja kultūra, identitetas, aplinkos faktoriai, motyvacija, praeities patyrimai bei emociniai faktoriai (Hull, Redfern).

Su terminu „refleksija“ susidūriau, pradėjusi socialinio darbo studijas. Naudojant profesinius terminus „interiorizavau“ jos procesą (pgl. Tarptautinių žodžių žodyną: interiorizacija - perėjimas nuo išorinių prie vidinių, arba protinių, veiksmų, vidinio veiklos plano formavimasis).

Taigi, norėdama, jog jūs pajustumėte šio Blog‘o aurą, supažindinsiu su refleksija plačiau.

Refleksija– patyrimo (ankstesnio ar dabartinio) prasmės išaiškinimo ir kūrimo procesas (Boyd).

Refleksija– mąstymas, mokymasis iš patirties ir to žinojimo panaudojimas ateityje (Hull, Redfern).

Kolb “Mokymosi iš patirties” modelis: 

 

Johns siūlo Struktūruotos Refleksijos modelį: 

  • Sugrįžti mintimis prie rūpimo įvykio
  • Susikoncentruoti ties patyrimo apibūdinimu
  • Kokie momentai tame patyrime būtų verti atkreipti dėmesį?
  • Kaip jautėsi kiti ir kas juos privertė jaustis taip?
  • Kaip aš jaučiausi ir kas mane privertė taip jaustis?
  • Ką aš bandžiau pasiekti ir ar aš elgiausi teisingai?
  • Kokios buvo mano elgesio pasekmės pacientui, kitiems ir man pačiam(iai)?
  • Kokie faktoriai įtakojo tai, kaip aš jaučiausi, galvojau ir elgiausi?
  • Koks žinojimas būtų padėjęs man šioje situacijoje?
  • Iki kokio lygio aš elgiausi pagal savo vertybes?
  • Kaip ši situacija yra susijusi su mano praeities patyrimais?
  • Kaip aš galėčiau elgtis efektyviau, jei pasikartotų ta pati situacija?
  • Kokios galėtų būti pasekmės alternatyvių pasirinkimų pacientui, kitiems ir man pačiam(iai)?
  • Ką DABAR aš jaučiu , galvodamas(a) apie šį patyrimą?
  • Ar aš esu labiau galintis(i) paremti save ir kitus geriau?

Šį struktūruotos refleksijos modelį radau Cristopher Johns knygoje, kurios tikslinė grupė yra medicinos seserys. Buvo pasakojama, kad prieš pradėdamos studijas, būsimos studentės galėdavo turėti konsultacijas – refleksijas, norint įsivardinti, kas iš tikrųjų joms (arba jiems) yra svarbu. Įsiminė istorija apie vieną jauną moterį, turinčią du vaikus, kurie turėjo pradėti eiti į mokyklą. Tuo gyvenimo momentu ji buvo nusprendusi persikvalifikuoti. Pradžioje ji teigė, jog nori tapti medicinos seserimi, nes ji mano, jog galėtų puikiai rūpintis žmonėmis, išklausyti jų istorijas, padėti. Tų savybių ji manė turinti, nes jai sekėsi auginti vaikus ir šiaip buvo komunikabili, empatiška asmenybė. Po išsamių refleksijų ji suvokė, kad jos svajonė buvo įkurti gėlių parduotuvę. Ką ji ir padarė, o ne tapti medicinos seserimi.

Taigi, kartais verta pareflektuoti?

Daugiau galite pasiskaityti:

HULL, Cathy and REDFERN, Liz (1996). Profiles and portfolios. 1st ed., London, Macmillan.

JOHNS, Christopher (2004). Becoming a reflective practitioner.  2nd ed., India, Blackwell.

Rodyk draugams